Savarankiškas darbas ES. Darbo vietų kokybė ir pokyčiai socialinės apsaugos srityje

COVID-19 pandemija vėl paskatino diskusijas apie socialinės apsaugos prieinamumą savarankiškai dirbantiems asmenims, nes išryškėjo formalios ir tikrosios aprėpties ir adekvatumo spragos. 2021 m. 19 valstybių narių bent viena socialinės apsaugos sritis formaliai neapėmė bent vienos savarankiškai dirbančių asmenų grupės. Dažniausiai šios spragos susijusios su bedarbio pašalpa (16,8 mln. žmonių, arba daugiau nei pusė iš 28 mln. savarankiškai dirbančių asmenų ES, neturi teisės ją gauti). Toliau sąraše – ligos išmokos (5,3 mln. žmonių neturi teisės gauti) ir išmokos, susijusios su nelaimingais atsitikimais darbe ir profesinėmis ligomis (4,2 mln. žmonių neturi teisės gauti).

Dėl nepakankamos socialinės apsaugos aprėpties savarankiškai dirbantys asmenys pandemijos metu finansiškai nukentėjo labiau nei samdomi darbuotojai. Taip nutiko nepaisant precedento neturinčių vyriausybių intervencijų pajamoms remti ir išplėstų galimybių gauti socialines išmokas, taip pat savarankiškai dirbantiems asmenims. Tai buvo būtina, nes savarankiškai dirbantys asmenys į įmokines sistemas nebuvo įtraukti (arba buvo įtraukti nepakankamai). Dauguma šių iniciatyvų buvo laikinos, tačiau vėl įžiebė diskusijas dėl socialinės apsaugos prieinamumo savarankiškai dirbantiems asmenims. Ši diskusija buvo įsibėgėjusi dar prieš pandemiją, daugiausia dėl to, kad atsirado savarankiško darbo formų, turinčių bendrų bruožų su priklausomu darbu, ypač skaitmeninių platformų ekonomikoje, taip pat dėl to, kad žmonės dažniau keitė užimtumo formas ir samdomą darbą derino su savarankišku.

Nors dauguma savarankiškai dirbančių asmenų turi geras darbo sąlygas, autonomiją ir gero uždarbio galimybių, politinėse diskusijose vis daugiau dėmesio skiriama pažeidžiamiausiems asmenims, visų pirma žmonėms, kurie užsiima fiktyviu savarankišku darbu.

Politinės aplinkybės

Siekdama šalinti socialinės apsaugos spragas, 2019 m. Europos Sąjungos Taryba priėmė Rekomendaciją dėl darbuotojų ir savarankiškai dirbančių asmenų socialinės apsaugos galimybių. Taip pat svarbus 2021 m. gruodžio mėn. Europos Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos dėl darbo skaitmeninėse platformose sąlygų gerinimo, nes juo siekiama aiškiau apibrėžti skaitmeninių platformų darbuotojų užimtumo statusą nustatant teisinius kriterijus, pagal kuriuos būtų galima atskirti samdomo darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens statusą. Be to, 2022 m. priimtos gairės, kuriose paaiškinta, kaip individualią savarankišką veiklą vykdančių asmenų kolektyvinėms deryboms taikoma ES konkurencijos teisė.

Pagrindinės išvados

· Savarankiškai dirbančių asmenų dalis ES nedidėja nuo XXI amžiaus pradžios, o 2010–2022 m. sumažėjo nuo 15,4 proc. iki 13,7 proc. Tai visų pirma lėmė savarankiškai dirbančių vyrų dalies mažėjimas ir iš darbo rinkos pasitraukiančių savarankiškai dirbančių vyresnio amžiaus asmenų ir savarankiškai dirbti pradedančiųjų skaičiaus skirtumas.

· 2021 m. Europos darbo sąlygų telefoninio tyrimo (EWCTS) duomenys rodo, kad per pandemiją 18 proc. savarankiškai dirbusių asmenų, turinčių samdomų darbuotojų, ir 13 proc. individualią savarankišką veiklą vykdžiusių asmenų turėjo daugiau nei vieną darbą.

· 2021 m. 9 proc. individualią savarankišką veiklą vykdžiusių asmenų buvo priklausomi tik nuo kelių klientų, turėjo mažai arba visai neturėjo autonomijos valdyti savo veiklą, todėl galėjo būti priskiriami prie ekonomiškai priklausomų asmenų. Dvigubai daugiau individualią savarankišką veiklą vykdžiusių moterų nei vyrų buvo ekonomiškai priklausomos.

· EWCTS duomenys patvirtina, kad ekonomiškai priklausomi savarankiškai dirbantys asmenys turi mažiau galimybių patys spręsti, kaip ir kada atlikti savo darbą. Šiuo atžvilgiu jie yra panašioje padėtyje kaip ir samdomi darbuotojai. Ši darbuotojų grupė turėjo mažiausiai profesinio tobulėjimo galimybių, rečiausiai manė, kad jų darbas suteikia geras karjeros perspektyvas, ir dažniausiai dirbo įtemptą darbą (kai keliami reikalavimai viršija galimybes).

· EWCTS duomenys rodo, kad ekonomiškai priklausomi savarankiškai dirbantys asmenys dvigubai dažniau nei samdomi darbuotojai nurodė, kad jiems sunku sudurti galą su galu. Tokius skirtumus iš dalies lėmė didelė savarankiškai dirbančių asmenų dalis labiausiai nuo pandemijos nukentėjusiuose sektoriuose. Vis dėlto tokių problemų kyla ir dėl socialinės apsaugos aprėpties ir pagalbos priemonių nukentėjusiesiems nuo pandemijos skirtumų, nors savarankiškai dirbančių asmenų, kurie pasinaudojo tokiomis pagalbos priemonėmis, dalis ir nebuvo maža, nes daug jų dirbo pandemijos smarkiai paveiktuose sektoriuose.

· Valdžios institucijos į pandemiją reagavo užtikrindamos pajamų apsaugą ir išplėsdamos savarankiškai dirbančių asmenų galimybes naudotis socialine apsauga. Visgi daugeliu atvejų savarankiškai dirbančių asmenų tinkamumo naudotis šiomis priemonėmis kriterijai buvo griežtesni, o paramos lygis žemesnis nei samdomiems darbuotojams. Savarankiškai dirbantiems asmenims skirtos pajamų rėmimo priemonės paprastai imtos taikyti vėliau ir buvo palaipsniui nutraukiamos anksčiau nei samdomiems darbuotojams skirtos priemonės. Todėl savarankiškai dirbantiems asmenims dažniau teko kliautis asmeniniu turtu ir artimųjų ar socialine parama.

· Europos socialinio tyrimo duomenimis, finansinis nesaugumas prisidėjo prie to, kad savarankiškai dirbantys asmenys (ypač vykdantys individualią veiklą) buvo mažiau patenkinti gyvenimu nei samdomi darbuotojai, priešingai nei ne pandemijos metu. Be to, didesniam skaičiui savarankiškai dirbančių asmenų pablogėjo psichikos sveikata.

· Kalbant apie sveikatą ir gerovę, ekonomiškai priklausomi savarankiškai dirbantys asmenys buvo nepalankiausioje padėtyje iš visų savarankiškai dirbančių asmenų. Šių asmenų mažiausiai šešių kategorijų sveikatos problemų, visų pirma išsekimo ir depresijos rizikos, balai viršijo vidurkį. Ypač skaudžiai nukentėjo ekonomiškai priklausomos savarankišką individualią veiklą vykdančios moterys.

· Savarankiškai dirbantys asmenys nėra formaliai (privalomai) draudžiami nuo nedarbo 11 valstybių narių, nuo ligos – 5 valstybėse narėse, nuo nelaimingų atsitikimų darbe – 14 valstybių narių. Tikroji aprėptis yra menka, nes daugelio savarankiškai dirbančių asmenų pajamos yra mažos arba nereguliarios, todėl jie neturi teisės į išmokas, o jei turi, išmokos dažnai yra nepakankamos dėl sumokėtų mažų įmokų.

· Pandemija paskatino politines diskusijas apie tai, kaip daugiau savarankiškai dirbančių asmenų įtraukti į socialinės apsaugos sistemas. Per pastaruosius šešerius metus devynios šalys išplėtė kai kurių išmokų taikymą platesnei savarankiškai dirbančių asmenų grupei; dar šešios planuoja imtis tokių priemonių.

· Galimybės naudotis socialine apsauga taip pat pagerėjo pakeitus savarankiškai dirbančio asmens statuso nustatymo kriterijus. Kai kuriose šalyse asmenims, kurių užimtumo forma svyruoja tarp darbo pagal darbo sutartį ir savarankiško darbo, dabar taikoma „trečiojo darbuotojo“ kategorija. Kitose šalyse pasikeitus reglamentavimui ir teismų praktikai, pasikeitė kriterijai, pagal kuriuos atskiriamas samdomo darbuotojo ir savarankiškai dirbančio asmens statusas, dažnai – darbo skaitmeninėse platformose kontekste.

Politikos orientyrai

· Kai kuriems savarankiškai dirbantiems asmenims būdingos mažos ir nepastovios pajamos ir didelis finansinis nesaugumas, dažnai išvien su prastomis darbo sąlygomis ir menkomis perspektyvomis. Šiems darbuotojams būtina taikyti tinkamas apsaugos priemones, siekiant mažinti su savarankišku darbu susijusią riziką. Tam gali prireikti tvirtos ir tvarios (iš dalies) įmokomis grindžiamos sistemos, kurioje būtų atsižvelgiama į savarankiško darbo specifiką.

· Ribos tarp savarankiško ir samdomo darbo nyksta. Daugelio savarankiškai dirbančių asmenų, ypač tų, kurie priklauso tik nuo vieno ar kelių klientų ir kurių autonomija ir galimybė nustatyti kainas yra ribota, padėtis panaši į dirbančiųjų pagal darbo sutartį. Ši tendencija, kurią stiprina darbo skaitmeninėse platformose augimas, reiškia, kad reikia tiksliau apibrėžti užimtumo statuso nustatymo kriterijus. Kovojant su fiktyviu savarankišku darbu reikia užkirsti kelią galimybėms piktnaudžiauti savarankiško darbo statusu.

· Valstybės narės jau pradėjo plėsti savarankiškai dirbančių asmenų galimybes naudotis socialine apsauga. Visgi skirtumų tarp savarankiškai dirbančių asmenų grupių ir tarp savarankiškai dirbančių asmenų ir samdomų darbuotojų išlieka. Šis klausimas turėtų būti sprendžiamas siekiant užtikrinti ne tik formalią, bet ir tikrąją ir adekvačią aprėptį ir stengiantis neatgrasyti nuo kokybiško savarankiško darbo. Didesnis skaidrumas ir supaprastinimas taip pat padėtų užtikrinti didesnį prieinamumą.

· Reikėtų pasimokyti iš pandemijos patirties siekiant gerinti socialinės apsaugos sistemas ir planuoti būsimas specialiąsias pajamų rėmimo priemones. Be kita ko, svarbu nustatyti deramus tinkamumo kriterijus, šalinti kliūtis lėšų išmokėjimui, laiku įgyvendinti paramos priemones ir užtikrinti pakankamą informuotumą ir skaidrumą.